Visai neseniai, 2014 m. kovo 25 d., Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas viešųjų pirkimų ginčą dėl perkančiosios organizacijos sprendimų neteisėtumo, priėmė sprendimą, kuriuo ex officio (savo iniciatyva) pripažino sudarytą viešojo pirkimo sutartį negaliojančia bei priteisė iš perkančiosios organizacijos net 86 340 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.

Kyla klausimas, ar tokio dydžio žyminis mokestis netapo bauda perkančiajai organizacijai?

Atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, priešingai nei šiuo atveju, teismui savo iniciatyva pripažinus viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, žyminio mokesčio dydis, taikytinas reikalavimams dėl sutarčių nuginčijimo, nėra priteisiamas iš ginčą pralaimėjusios šalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose teismas savo iniciatyva (ex officio) pripažįsta viešojo pirkimo sutartis negaliojančiomis, nepriteisia iš perkančiosios organizacijos žyminio mokesčio arba priteisia 1000 Lt dydžio žyminį mokestį. Taigi naujasis sprendimas keičia iki šiol formuotą teismų praktiką.

Viena iš žyminio mokesčio instituto paskirčių – užtikrinti, kad besibylinėjantis subjektas į teismą kreiptųsi tik turėdamas rimtą ketinimą apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus. Kita vertus, žyminio mokesčio sumokėjimo pareigos barjeras negali užkirsti kelio konstitucinei teisei kreiptis į teismą. Tačiau klausimas, kokia yra žyminio mokesčio paskirtis, kai jis nebuvo mokėtas, tačiau iš bylą pralaimėjusios šalies priteistas? Ar tokiu atveju teismas, pasinaudodamas teise ex officio pasisakyti dėl viešojo pirkimo sutarties galiojimo, netampa ginčą inicijuojančios šalies „sponsoriumi“ – ginčą inicijuojantis pralaimėjimo atveju nerizikuoja prarasti ženklaus žyminio mokesčio, tačiau gali tikėtis viešojo pirkimo sutarties nuginčijimo neatlygintinai, be finansinės rizikos.

Akivaizdu, kad tokia teismų praktika turėtų apriboti viešųjų pirkimų sutarčių sudarymą iki viešojo pirkimo ginčo pabaigos ne tik pirmoje, bet ir apeliacinėje ar net kasacinėje instancijoje. Kas drįs rizikuoti tokio dydžio nuostoliais, kurie atsirastų vien dėl sutarties sudarymo? Neretai viešajam pirkimui vykdyti yra įkuriamos specialios asociacijos / įstaigos / įmonės. Ar jos gali ir turi numatyti tokios dydžio nuostolius dėl netinkamų sprendimų viešųjų pirkimų procedūroje? Turbūt, kad ne visuomet.

Vis dėlto advokatų profesinės bendrijos TAILORS specialistai mano, kad tokia praktika yra ydinga bei keistina. Kadangi dėl minėto įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo yra paduotas ir priimtas kasacinis skundas, lieka laukti, kaip susiklosčiusią situaciją vertins Lietuvos Aukščiausias Teismas – priteis iš perkančiosios organizacijos iš viso 129 510 Lt žyminio mokesčio ar ne?