Įstatymų nepastovumas ir biurokratija verslininkus atgraso nuo žaliosios energetikos
Kęstutis Armonas ūkininkauja Biržų rajone. Jis užsiima augalininkyste, sėklininkyste ir papildomai – vėjo energetika. Mintis apie vėjo jėgainės statybas jam kilo dar 1990-aisiais, ūkininkavimo pradžioje, atsiradus galimybėms pakeliauti po Europą. Praėjus beveik 20 metų, K. Armonas nuo svarstymų perėjo prie darbų ir pradėjo statyti elektrą generuojančią vėjo jėgainę, tačiau su tuo susijusios viltys ir džiaugsmas greitai priblėso, susidūrus su biurokratais.
Svetur veikusi formulė Lietuvoje nepasitvirtino
„Kai pamatydavau vėjo jėgaines prie upių Švedijoje ar Danijoje, vis teiraudavausi, kokia nauda ūkiui“, – prisiminė Kęstutis Armonas.
Anot jo, tenykščiai verslininkai sakydavo, kad pusę pajamų jiems sugeneruoja vėjas, o likusi pusė gaunama iš ūkio. Ši formulė Kęstutį sudomino, nes Lietuvoje dar tokių dalykų nebuvo. Todėl, kiek pasvarstęs, jis prieš dešimt metų pradėjo aiškintis, kokios yra galimybės Lietuvoje.
„Turėjau išsiaiškinti kaip vyksta žemės keitimai, kaip daromi detalieji planai, kokias jėgaines kur gamina. Be to, samdžiau žmones, kad šie atliktų matavimus ir pasakytų, koks mano žemėje vyrauja vėjo stiprumas. Paaiškėjo, kad Biržų rajone jam įtaką daro Rygos įlanka, tad vėjuotų dienų čia yra šiek tiek daugiau nei didžiojoje Lietuvos dalyje“, – pasakojo K. Armonas.
Jo teigimu, išsiaiškinus, kad sąlygos vėjo jėgainės statyboms yra tinkamos, noras imtis šio projekto tik sustiprėjo. Galutinai apsispręsti padėjo 2009 m. atsivėrusi galimybė pasinaudoti Europos sąjungos parama.
„Tuomet nuo teorinių dalykų perėjau prie praktinių. Sužinojau, kad pagal Kaimo plėtros programą bus renkamos paraiškos vėjo jėgainių statybai, tada rimtai užsiėmiau šiuo dalyku. 2009 m. pradėjau statyti vėjo jėgainę. O jau 2010 m. teikiau paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai, deja, tuo metu visų paraiškos buvo atmestos dėl įvairių, sunkiai suvokiamų priežasčių. Todėl daugelis tų, kurių paraiškas atmetė, kreipėsi į teismus. Pastarieji jiems priteisė pervertint paraiškas. Aš į teismą tuo metu nesikreipiau“, – pirmą nesklandumą vėjo jėgainės statybų projekte atskleidė pašnekovas.
Žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimų agentūrai paskelbus dar vieną paraiškų priėmimo etapą 2011 m., K. Armonas tikėjosi pagaliau sulaukti paramos. Pirmos geros žinios ūkininkas sulaukė tų metų pabaigoje. Tada Nacionalinė mokėjimų agentūra pakvietė jį pasirašyti sutartį.
„Buvau ramus ir laukiau paramos. Tačiau netrukus gavau laišką, kuriame buvo rašoma, jog norėdamas gauti priklausančius pinigus turiu atsisakyti fiksuoto supirkimo tarifo, kurį turiu ir dabar (30 centų už kilovatvalandę – aut. past.). Pradėjau susirašinėti su Nacionalinės mokėjimų agentūros atstovais ir bandžiau įrodyti, kad nėra jokio logiško pagrindo panaikinti šį tarifą. Tada jie nutraukė su manimi jau sudarytą sutartį“, – piktinosi Kęstutis Armonas.
Neapsikentęs tokio elgesio jis padavė agentūrą į teismą. Jame ginčas sprendžiamas iki šiol. Paskutiniame teismo posėdyje, rugsėjo 23 d., buvo pripažinta, kad Mokėjimų agentūra neteisėtai nutraukė sutartį. Pasak ūkininko, jis neturi jokių žinių ar agentūra apskundė tą sprendimą ir gyvena nežinioje.
Uždarė kelius į kitus paramos projektus
Viso Kęstučio Armono vėjo jėgainės projekto vertė – apie 1 mln. 700 tūkst. litų. Didžiąją jo dalį ūkininkas padegė iš banko skolintomis lėšomis.
„Paramos kol kas visiškai negavau. Turiu tik tą 30 centų tarifą, kuris man garantuotas dvylikai metų ir šiuo metu jis jau vejasi komercinę el. energijos supirkimo kainą (26 ct – aut. past. ). Todėl, manau, man reikėjo šito tarifo atsisakyti ir pasiimti paramą“, – svarstė biržiškis.
Jo pastatytos vėjo jėgainės galingumas yra 240 kW – tiek elektros energijos pagamina per valandą. Per metus ji sugeneruoja iš viso 420-425 tūkst. kW. Tuo tarpu ūkyje per metus sunaudojama tik apie 10 tūkst. kW. Visą kitą vėjo elektrinės pagamintą el. energiją ūkininkas parduoda, o savo ūkio reikmėms perka didesniu tarifu, kadangi pagal Lietuvos įstatymus negalima dalies elektros gamintis sau, o likusią parduoti.
„Vėjo jėgainė be ūkio paramos tikrai neišsilaikytų. Visos paskolos yra dengiamos iš ūkio generuojamų pajamų. Jis per metus gauna apie 120 tūkst. pajamų. Atmetus visus draudimus ir pan., lieka apie 100 tūkst., taigi už paskolą mokėsiu dar 14 metų“, – skaičiavo K. Armonas.
Jis dėl paramos neteikimo patyrė didelius nuostolius. Jeigu ji vis dėlto būtų pasiekusi projekto sumanytoją, ji būtų pasidengusi pusę projekto vertės. Anot K. Armono, ūkiui tai būtų aiškiai juntama paspirtis.
„Ne gana to, kad negavau žadėtos paramos, tačiau dabar negaliu dalyvauti ir kituose projektuose. Pavyzdžiui, ūkio modernizavimo. Neinvestavau į savo žemės ūkio techniką, nes galiojančios taisyklės leidžia dalyvauti tik viename projekte“, – nuostolius įvardijo K. Armonas.
Jis tikisi, kad jam vis dėl to pavyks išsaugoti ir 30 ct elektros supirkimo tarifą, ir anksčiau ar vėliau gauti paramą. Tiesa, aiškumo dėl teismo sprendimo vykdymo kol kas nėra. Teismas įvyko, tačiau niekas nesikeičia. Todėl Kęstutis mano, kad dar neaišku kiek laiko jam teks kovoti su biurokratiniais vėjo malūnais. „Valdininkai Lietuvoje neskuba. Nebūtų paraiškų priėmimo ar žadėta to, kas buvo… Kam tuomet reikėjo daryti tuos tris paraiškų priėmimo etapus? Aišku, pažįstu ūkininkų, kurie atsisakė fiksuoto tarifo ir gavo paramą, tačiau nežinau, kaip jiems sekasi“, – sakė vėjo jėgainės savininkas Kęstutis Armonas.
Įstatymų neaiškumas ir nepastovumas daro žalą verslui
Ūkininko iš Biržų rajono istorija nėra vienintelė ir tikrai ne paskutinė. Panašių atvejų, kai į alternatyvią energetiką investavęs verslininkas lieka prie suskilusios geldos pastaruoju metu ypač padaugėjo dėl garsiai nuskambėjusio įstatymo pakeitimo, kuomet buvo sumažintas el. energijos, pagaminamos saulės elektrinėse, supirkimo tarifas.
Su šia situacija ypač gerai susipažinęs yra advokatų profesinės bendrijos „Tailors“ advokatas Martynas Duksa. Jo atstovaujamos bendrovės yra vienos iš tų, kurias tiesiogiai paveikė toks Lietuvos vyriausybės sprendimas. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad jis nebus itin skausmingas.
„Vyriausybei sumažinus elektros energijos supirkimo tarifą dalis verslininkų nutarė nebeplėtoti saulės jėgainių projektų. Tokį sprendimą padaryti jiems padėjo ir žinia, kad valstybė kompensuos jų patirtas išlaidas. Pagal Vyriausybės nutarimą kompensuojama nutarime nustatytos išlaidos, o sprendimus dėl išlaidų kompensavimo priims specialiai sudaryta komisija“, – aiškino advokatas.
Tačiau, anot jo, lūkesčiai greitai subliuško kai paaiškėjo, ką toji komisija mano apie verslininkų patirtas išlaidas. Pasirodo, didelė jų dalis buvo pripažįstamos kaip nepagrįstos.
„Konkrečiai mano kliento atveju, kalbama apie 20 bendrovių, kurių kiekviena patyrė po maždaug 9 500 Lt išlaidų. Kaip ir tikėjomės, komisija pripažino tik nedidelę tų išlaidų dalį. O blogiausia yra tai, kad komisija savo sprendimų nepagrindžia “, – tvirtino M. Duksa.
Jo teigimu, komisija netgi nesivadovavo Lietuvos vyriausybės nutarimu patvirtintų maksimalių kompensuotinų išlaidų dydžiu tarifu ir kompensavo dokumentais pagrįstas išlaidas ne maksimaliu dydžiu.
„Nutarime yra numatyta, kad už išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą kompensuojama iki 2 170 Lt, o sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamoto turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre kompensuojama 100 procentų Mano klientas pateikė įrodymus, kad jis faktiškai patyrė net didesnes išlaidas, tačiau komisija nusprendė šių išlaidų dydį vis tiek sumažinti, o išlaidų dėl nekilnojamojo turto nuomos nekompensuoti“, – situaciją aiškino profesinės bendrijos „Tailors“ advokatas.
„Mano klientas steigdamas ir išlaikydamas saulės energijos generavimui skirtas elektrines patyrė maždaug 180 tūkst. Lt nuostolių. Iš jų kol kas mums siūlo apmokėti vos 27 tūkst. Lt.“, – padėtį įvardijo pašnekovas.
Jo teigimu, ši byla yra sudėtinga tuo, kad Vyriausybės nutarime palikta daug vietos interpretacijoms, kurias paskirta komisija interpretuoja.
Anot jo, klientas jau priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl komisijos sprendimo pripažinimo neteisėtu ir kitokio dydžio išlaidų priteisimo.
„Esame nusiteikę optimistiškai. Bet taip pat žinome, kad bylinėjimasis gali užtrukti metus ar net ir daugiau. O net ir sėkmės atveju tektų laukti dar metus, kol įmonė atgaus priimtiną investuotų pinigų dalį. Nors tai atrodo nesąžininga ir verslininkai tampa aplinkybių, besikeičiančių įstatymų bei biurokratinių vingrybių įkaitais, tačiau komisija mums nesibodi sakyti, kad „tai jau yra jūsų problema“, nes bendrovė prisiimė riziką pradėdama vystyti naują projektą“, – apibendrino advokatų profesinės bendrijos „Tailors“ advokatas Martynas Duksa.
Straipsnį galite rasti čia: